Kam teko susidurti su Rebefingu- esmę jau supranta. Kam neteko- turbūt įsivaizduoja šį užsiėmimą, mažų mažiausiai, kaip šamanišką ceremoniją. Ir, manau, dalinai yra teisūs.

Tiesa, kas tai bus Jums – priklauso nuo Jūsų pačių gebėjimo pasiduoti vedimui ir tikėjimo Jūsų vedliu.

Loreta prisijaukino mano sielą, kaip mažą, laukinį kačiuką, jau gerokai iki mano pirmųjų Rebefingo praktikų. Todėl nejaukias įžangas man pavyko praleisti. Ko praleisti man nepavyko, tai nuostabos ir susižavėjimo. Vėl ir vėl.

Stebėti Loretą galima tik širdimi. Bet, prisiekiu, tai įspūdingas pasirodymas. Aukščiausia meno forma ir neabėjotinai- transformuojanti patirtis. Ir prasideda ji, kai… pritrūksta oro… Ji atsineša naktį ir užkloja ja Tavo mintis. Pritildo įtampą ir išglosto nerimą . Bet vos protas nurimsta, o išsilydęs kūnas įsigeria į grindis, Ji įsiveržia į Tavo jausmus- laisva lyg viesulas ir nenuspėjama, lyg žaibas- ir siautėja ten tol, kol dangus su žeme susimaišo! Kol pradedi kūkčioti! Kol imi nebesuvokti, kur randiesi ir kas kątik įvyko… Bet nesipriešindamas išplėti širdį dar ir dar plačiau! Ir įsileidi Ją dar giliau, nes negali atsigerėti ta gyvastimi, kuri įsiviešpatavo Tavo taip seniai sustingusiame kūne… Ir pasidaro visiškai nesvarbu, skausmas tai ar malonumas. Tu imi tai. Nes pagaliau vėl jauti, ką reiškia būti gyvu. Ir vos akimirkai, bet suvoki, kad tik tiek ir tereikia.